Viktoras Andrejevas, 2008

           Moldova, šalis, esanti Europos rytuose ir dydžiu bei gyventojų skaičiumi panaši į Lietuvą, desperatiškai siekia rasti santykių su didžiosiomis bei įtakingosiomis kaimynėmis pusiausvyrą ir pasirinkti tinkamą geopolitikos kryptį. Jau nuo pat nepriklausomybės paskelbimo 1991 m. Moldovos užsienio politikos kryptys, kaip svarstyklių lėkštutės, negalėjo pasiekti stabilios pusiausvyros ir, kaip visos „didžiosios sąjungos“ mažosios narės atsiskyrėlės, išgyveno įvairių krizių.

          Savarankiško kelio pradžioje šaliai su išlikusiais ekonominiais, politiniais, socialiniais ryšiais ir bendru mentalitetu didžiulę įtaką darė Rusijos Federacija. Tačiau nepatenkinta savo plėtros tempais, Moldova kartu su Gruzija, Ukraina ir Azerbaidžanu sukūrė bendrą demokratijos plėtros ir ekonominio bendradarbiavimo organizaciją GUAM kaip atsvarą Nepriklausomų valstybių sandraugai (NVS). Tačiau būdama šioje organizacijoje Moldova nepasiekė norimų rezultatų ir po kardinaliai situaciją regione pakeitusios „oranžinės revoliucijos“ Ukrainoje, „rožių revoliucijos“ Gruzijoje ir po to, kai 2007 m. pradžioje Rumunija įstojo į Europos Sąjungą (ES), tapo lyg mažas ir vienišas grūdelis tarp Rusijos Federacijos ir ES geopolitinių žaidimų girnapusių. Moldova atsidūrė tarp dviejų savo interesus apginti pasiruošusių pusių – Rusijos ir ES.

          ES ar Rusija: Moldovos vizijos paieškos

          Po daugybės metų, kai tarptautiniuose Moldovos santykiuose dominavo Rusija, tik 2004–2005 m. šalis užmezgė aktyvius santykius su ES. Bendradarbiaudamos Moldova ir ES kartu siekė abipusės naudos. ES buvo suinteresuota Moldovos stabilumu, saugumu, ekonomine plėtra, teisinės lygybės principų ir žmogaus teisių apsaugos principų įtvirtinimu. O Moldova buvo suinteresuota siekti spartesnės eurointegracijos, didesnio tarptautinio ir vidaus saugumo bei sumažinti priklausomybę nuo Rusijos. Moldova taip pat siekė gauti daugiau paramos sprendžiant konfliktą Padnestrės regione, skatinti spartesnę šalies ekonomikos plėtrą bei pritraukti pagalbos ir paramos savo vidinių reformų procesui. O Rusija turėjo kiek kitokių (netgi priešingų) interesų Moldovoje – ji siekė išlaikyti įtaką ir kontrolę regione. Šis geopolitinis interesas Rusijai buvo gana lengva užduotis, nes Moldovos ekonomika ir šiandien yra silpna, o politinė padėtis – labai trapi. Būtent tokios padėties išlaikymas leidžia Rusijai demonstruojant galią lengvai pasiekti savo tikslus.

           Taigi jau nuo Moldovos nepriklausomybės paskelbimo Rusija nuolat naudojo tiesioginius ir netiesioginius veiksmus bei įrankius siekdama daryti įtaką šalies plėtrai, o po to, kai Moldova ir ES 2005 m. pradžioje priėmė Europos geros kaimynystės politikos veiksmų planą (European Neighbourhood Policy Action Plan), Rusijos veiksmai, siekiant stabdyti Moldovos plėtrą ir eurointegraciją, dar labiau suintensyvėjo. Vis labiau ryškėja nuomonės, kad ir vidaus, ir užsienio politika Rusijoje orientuota į vieną tikslą – vėl tapti ne tik regiono, bet ir pasaulio galingiausia valstybe. Įgyvendinti tokius planus Rusija pradeda nuo įtakos stiprinimo gretimose, vadinamosiose „artimojo užsienio“, valstybėse, kuriose ji siekia sukurti savo įtakos zonas ir naudoti jas kaip amortizatorių Vakarų šalių veržimuisi.

          Skaudžios rykštės šalies ekonominei plėtrai

          Savo galią ir įtaką Moldovai bei regionui Rusija pademonstravo uždrausdama kai kurių Moldovos žemės ūkio produktų ir vyno importą. Būtent vyno pramonė sudaro Moldovos eksportuojamos produkcijos daugumą ir yra labai svarbi šalies ekonomikai. Iki 2006 m., kai Rusija įvedė draudimus, Moldovos eksportas augo apytiksliai nuo 11 iki 24 proc. tempu, tačiau įvedus draudimus buvo pastebimas net 3,6 proc. eksporto mažėjimas. Tai tiesiogiai paveikė bendrąjį šalies vidaus produktą (BVP), kai 2006 m. jo augimo tempai sumažėjo beveik dvigubai (vidutiniškai nuo 7 iki 4 proc.). Tų pačių metų pabaigoje Rusija vis dėlto nutraukė prekių blokadą ir 2007 m. Moldovos makroekonominiai rodikliai iš karto pagerėjo. Eksportas vėl grįžo į savo augimo tempų vėžes (augo apie 20 proc.), o Moldovos BVP augimas vėl įgavo didesnį pagreitį (apie 8 proc.). Taigi aiškiai matome, kad Rusijos įtaka Moldovos ekonomikai netgi tokioje siauroje sferoje yra didžiulė ir, deja, veiksminga.

          Laimei, Moldovoje vykstančios reformos ir bendradarbiavimas su ES padeda šalies ekonomikai ir privačiam sektoriui lengviau išgyventi tokias Rusijos „bausmes“. 2006 m. pirmą kartą šalies istorijoje Moldovos prekybos balanse pagrindinis partneris buvo ne Rusija, o ES. Prieš tai Moldovos pagrindiniai užsienio partneriai buvo NVS šalys, tačiau Rusija užėmė pirmąją vietą. Po to, kai Moldova pasijuto lyg tampoma marionetė, ji pradėjo diferencijuoti savo prekybos kryptis ir nukreipė jas ne tik į Rytus, bet ir į Vakarus. Tokia rokiruotė, be jokios abejonės, bus tik į naudą, ir Moldova ateityje galės lengviau išgyventi panašias krizes. Šalis bus stabilesnė, o užsienio kapitalas labiau pasitikės Moldovos rinka.

           Tačiau Rusijos manipuliacija suverenia valstybe ir jos ekonomika tuo nesibaigė. Išreikšdama nepasitenkinimą pastarųjų rinkimų Moldovoje rezultatais, kai dar labiau provakarietiškėjantys valdančioji partija ir prezidentas, nepaisydami aktyviai remiamos ir vykdytos prorusiškos kampanijos, išsaugojo valdžią, Rusija (o tiksliau – Rusijos valdžios valdomas „Gazprom“) visiškai netikėtai ir griežtu tonu pareikalavo už jų tiekiamas dujas mokėti kone dvigubai. Moldova, Rusijai mokėjusi vidutinišką regionui 110 Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) dolerių už tūkstantį kubinių metrų dujų kainą, 2007 m. jau turėjo mokėti 160 JAV dolerių, nuo 2008 m. pradžios moka 192 JAV dolerius, o iki 2011 m. Rusija planuoja suvienodinti Moldovai tiekiamų gamtinių dujų kainą su Vakarų Europos valstybėms tiekiamų dujų kaina. Tokie kainų šuoliai Moldovai, kur gamtinės dujos yra dominuojanti energijos rūšis visose sferose, ypač skausmingi ir sunkiai pakeliami. Pasaulio banko skaičiavimais, Rusijai pakėlus gamtinių dujų kainą iki 160 JAV dolerių už tūkstantį kubinių metrų, Moldovos BVP dėl to turėjo sumažėti apie 5 proc. 2006 m. ir dar apie 4 proc. – 2007 m., jau nekalbant apie tai, kiek tai turėjo įtakos ir taip dideliam infliacijos lygiui šalyje (apie 12 proc. 2007 m.).

          Jei ne prijaukinti, tai nupirkti

          Pastaruosius dešimtmečius kalbant apie Rusiją neišvengiamai paliečiamas ir energetikos bei energijos šaltinių klausimas. Moldova beveik neturi savų išteklių, todėl puikiai suvokia, kad yra labai priklausoma ir pažeidžiama šiame sektoriuje. Energetinių išteklių importas sudaro apie 98 proc. Moldovai reikalingų išteklių. Energijos suvartojimas, tenkantis vienam BVP vienetui (šiuo metu išreikštam JAV doleriais) yra bene du kartus didesnis nei Rumunijoje ir tris kartus didesnis nei Vokietijoje. Taigi kiekvieno suvartojamo energijos vieneto „svoris“ Moldovos BVP yra daug didesnis. Taip pat pastebima, kad ateityje energijos suvartojimas Moldovoje augs dar labiau, nes dabar jis, tenkantis vienam žmogui, yra vidutiniškai tris kartus mažesnis nei Rumunijoje ir daugiau nei penkis kartus mažesnis nei Vokietijoje. Šie skaičiai parodo neišnaudotą Moldovos augimo potencialą, tačiau ir užprogramuotą didėjančią priklausomybę nuo energijos išteklių.

          Moldova, bendradarbiaudama su ES, jau minėtame geros kaimynystės veiksmų plane išsikėlė sau tikslus pertvarkyti energetikos sektorių. Šalis siekia kuo greičiau įsilieti į ES energetikos politiką, restruktūrizuoti energetikos infrastruktūrą, padidinti energijos vartojimo efektyvumą, patobulinti energijos tarifų sistemas ir pagerinti mokesčių už energiją surinkimą. ES stengiasi padėti Moldovai palengvinti energijos išteklių naštą, sumažinti priklausomybę nuo energijos importo ir plėtoti energijos gavybą iš atsinaujinančių šaltinių. ES taip pat turi interesų apsaugoti gamtinių dujų vamzdynus, jų paskirstymo punktus ir mazgus, einančius per Moldovos teritoriją į Europą. Rusija tokias iniciatyvas laiko jos įtakos praradimo regione priežastimi, todėl visais būdais stengiasi užkirsti kelią Moldovos energetikos sektoriaus reformoms. Rusijos kapitalas jau dabar yra „prichvatizavęs“ didžiausius sunkiosios pramonės objektus, dar sovietiniais laikais sukoncentruotus Padnestrės regione. Pavyzdžiui, didžiausios Moldovos elektrinės „Cuciurgan“ nelegalus privatizavimas (niekieno nepripažinta Padnestrės „valdžia“ neturi teisės pardavinėti Moldovos valstybės turto) buvo sumaniai užmaskuotas daugkartiniais pagrindinio akcijų paketo perdavimais vis kitoms Rusijos bendrovės „RAO UESR“ dukterinėms įmonėms. Turėdamas šią elektrinę, Rusijos kapitalas valdo apie 80 proc. Moldovos elektros gavybos pajėgumų, daugiau nei pusę Moldovoje sunaudojamos elektros energijos tiekimo bei aukštos įtampos linijas, jungiančias Moldovą su gretimomis šalimis. Tai tik vienas iš daugelio pavyzdžių, kaip Rusija skverbiasi ir didina įtaką Moldovoje.

           Kas naudinga Moldovai – nenaudinga Rusijai

          Turbūt labiausiai Moldova visiems žinoma dėl joje vykstančio teritorinio ginčo. Padnestrės konfliktas dažnai vadinamas „užšalusiu“, nes trunka jau 15 metų ir yra didžiausia kliūtis Moldovos teritoriniam vientisumui atkurti bei stabiliam šalies ekonominiam augimui užtikrinti. Kontrabandininkų rojumi vadinamas ir Rusijos remiamas regionas atmetė visus galimus konflikto sprendimo būdus, o tarptautinė konflikto sprendimo grupė „5 + 2“ (Ukraina, Padnestrė, Rusija, Moldova, Rumunija ir ES su JAV stebėtojų teisėmis) nebesuranda bendros kalbos. Vis garsiau skamba pasiūlymas, kad Moldova, norėdama išspręsti konfliktą, turi greitinti savo plėtrą ir pasiekti tokį gerovės lygį, kad taptų lyg koks magnetas ar traukos centras separatistiniam regionui ir taip paskatintų šalies susivienijimą. Šia linkme bendradarbiaudama su ES Moldova ir stengiasi žengti. Pastaroji jau naudojasi prekybos privilegijų su ES schema, pritraukia vis daugiau užsienio investuotojų ir, nors ir atsilikdama nuo plano, vykdo įvairias vidaus reformas.

          Vienas iš sėkmingiausių Moldovos ir ES bendradarbiavimo projektų yra ES Moldovos ir Ukrainos pasienio stebėjimo misija, pradėjusi veikti 2005 m. gruodžio 1 dieną. Šios misijos esmė – naudojantis ekspertų iš ES žiniomis ir patirtimi bei remiantis geriausiomis ES praktikomis, teikti pagalbą Moldovos pasienio pareigūnams, kontroliuojantiems Ukrainos ir Moldovos pasienį, daugiausia dėmesio skiriant Padnestrės regiono pasienio ruožo kontrolei. Per trumpą misijos gyvavimą (24 mėnesius) pasiekta gerų rezultatų kovojant su įvairiomis kontrabandos formomis, pertvarkant pasienio kontrolės struktūras bei didinant kontrolės sistemų skaidrumą. Nuo 2008 m., kai pasibaigė šios misijos vykdymo terminas, atsižvelgiant į didelius laimėjimus pasienio kontrolėje, ji pratęsta dar vieneriems metams. Šios misijos metu pasirašytas Ukrainos ir Moldovos bendras susitarimas dėl sienos kirtimo. Šalys susitarė, kad nuo 2006 m. kovo pradžios prekės, importuojamos į arba per Ukrainą, privalės turėti Moldovos išduotus dokumentus, o prekės, importuojamos į arba per Moldovą, – dokumentus, išduotus Ukrainos muitinėse. Taip buvo suvaržyti nelegalūs Padnestrės verslai. Rusija tokį susitarimą pavadino humanitarine katastrofa bei „šalies“ ekonomine blokada ir, kaip atsakomąjį žingsnį, pradėjo siųsti milijoninės vertės pagalbą separatistiniam regionui bei uždraudė Moldovos vyno importą neva dėl kokybės ir standartų neatitikimo. Nepatvirtintais duomenimis, prisidengusi humanitarinės pagalbos šydu, per metus Rusija tiesiogiai suteikė apie 77 mln. JAV dolerių pagalbą Padnestrės regiono sukilėlių „valdžiai“ (tai sudaro apie 20 proc. viso separatistinio regiono „biudžeto“).

          Moldova nespręs savo šalies integralumo likimo?

          Rusija vėl prisiminė tuos laikus, kai atskiras teritorijas žemėlapyje galėjo skirstyti kaip tik norėjo. Tai gali šokiruoti, bet Rusijos valdžia mano, jog turi teisę nuspręsti, kurias valstybes skaldyti ir dalyti, o kurios atskiros teritorijos gali turėti nepriklausomybę ir sukurti naujas valstybes. Toks Rusijos požiūris susiformavo po to, kai tarptautiniai derybininkai nesugebėjo pasiekti sprendimo Serbijos Kosovo provincijoje, ir dėl to konfliktas vėl atsidūrė aklavietėje. ES ir kiti tarptautiniai veikėjai šiame konflikto sprendimo procese labiau linkę į dalinės Kosovo provincijos nepriklausomybės nuo Serbijos suteikimą. Serbija su tuo visiškai nesutinka, o Rusija ją remia. Kita vertus, Rusija daro didžiulį spaudimą tarptautinei bendruomenei naudodama Kosovo precedentą. Nors ir visai nepanašūs, Rusijos nuomone, „užšalę“ konfliktai Gruzijoje (Abchazijos ir Pietų Osetijos regionuose) bei Moldovoje (Padnestrės regione) bus išspręsti atsižvelgiant į tai, kaip bus išspręstas Kosovo konfliktas. Vienų svarbiausių ir įtakingiausių Rusijos politikų nuomone, jei Kosovo krizė bus išspręsta Kosovo naudai ir bus pripažinta vienokia ar kitokia regiono nepriklausomybė, Rusija turės laisvas rankas taip pat pasielgti ir su separatistinėmis teritorijomis Moldovoje bei Gruzijoje. Tokią nuomonę tarptautinei bendruomenei pareiškė ir Rusijos Generalinio štabo viršininkas generolas Jurijus Balujevskis, ir vienas iš Kremliaus lyderių, aukštųjų parlamento rūmų pirmininkas Sergejus Mironovas, ir Rusijos Valstybės Dūmos pirmininkas Borisas Gryzlovas. Pastarųjų savaičių įvykiai, kai ir Rusijos prezidentas ir premjeras atvirai tai demonstruoja, tai akivaizdžiai įrodė (bet čia jau kita tema).

          Matydami tokį aukštų Rusijos pareigūnų, remiančių drastiškas ir tarptautiniams įsipareigojimams prieštaraujančias idėjas, spektrą ir įvairių įtakos instrumentų naudojimą Moldovoje, galime būti tikri, kad Rusija energingai gins savo interesus ir nebijos kištis į suverenių valstybių gyvenimą. Tad Moldova turėtų dar aktyviau ieškoti būdų, kaip sumažinti bet kokią priklausomybę (energetinę, ekonominę, politinę ar socialinę) nuo Rusijos ir tuo pat metu būti pasiruošusi bei tikėtis dar vieno Rusijos kirčio.

Bendras geopolitika.lt ir žurnalo „Valstybė“ projektas